|
|
 |
 |
 |
|
| |
Deimantas Narkevičius gimė 1964 metais Utenoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas, 1992 m. jis metams išvyko studijuoti į Londoną. Šios studijos stipriai įtakojo jo vėlesnį susidomėjimą vietą žyminčiu menu bei vietos apibrėžimu platesne diskursyvine prasme. Pastaruosius dešimt metų Narkevičiaus kūriniai dažniausiai atsiranda kino juostoje. Eksperimentuodamas kino filmo struktūra, jis tematizuoja subjektyvių prisiminimų svorį ir kalba apie asmeniškų istorijos revizijų svarbą. Menininkas yra ne kartą teigęs, kad jo filmai yra išplėtotos skulptūros, ne tik neatsiejamos nuo konkrečių fizinių jų eksponavimo erdvės parametrų, bet ir savo problematika atsispiriančios nuo labai konkrečių asmeniškų patirčių ir aplinkybių. Narkevičiaus naudojami skirtingi kino formatai, dažnai įterpiami kitų medijų - piešinio, rastų fotografijų ar filmuotos medžiagos – fragmentai praplečia jo pasakojamų istorijų laiko ir erdvės ribas. Šiais intarpais iš kito laiko, kitos vietos ir kitos istorijos, menininkas tankina generuojamas reikšmes ir taip jo istorijos tampa neišsenkančių sąsajų, nuorodų ir asociacijų tinklu.
Deimantas Narkevičius: „Nors mano kūriniai kalba apie aktualias temas, po jomis glūdinčios problemos dažniausiai kyla iš praeities. Mano meninė veikla prasidėjo dinamiškų socialinių pokyčių laikotarpyje. Stresas ir neurozė, iššaukta šių dinamiškų pokyčių, nukreipė mūsų visuomenę tiek nuo istorinės refleksijos, tiek ir nuo susidomėjimo ateitimi. Dešimtmečius veikusi ideologinė „orientacija“ stengėsi sukurti visuomenę virš istorijos. Naujoji politinė situacija grąžino mus į besisukantį istorijos ratą, kuris neišvengiamai reikalauja vizijos. Tačiau kai mes pradėjome patys kurti šią viziją, pradėjo lįsti praeitis, reiškiniai, anksčiau glūdėję už ideologijos paviršių. Jie išvedė mus į nepažymėtą, nenorimą, nemalonią teritoriją, drumsčiančią mūsų ateities viziją“.
Deimanto Narkevičiaus kūryba yra sulaukusi plataus pripažinimo tarptautinėje meno scenoje. Šis menininkas atstovavo Lietuvą 49-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2001 metais. Jis buvo pakviestas į tokias parodas kaip Manifesta, Busano ir Gvangdžu šiuolaikinio meno bienalės, dalyvavo Miunsterio Skulptūros projekte bei Tarptautiniuose Roterdamo kino festivaliuose.
Deimanto Narkevičiaus CV
Aplankant Soliarį
35 mm, 18 min, 2007 m.
 
„Mano trumpametražiniame filme Aplankant Soliarį, aktorius Donatas Banionis vėl pasirodo Chriso Kelvino rolėje daugiau nei po keturiasdešimties metų po Andrejaus Tarkovskio Soliario. Aplankant Soliarį pastatytas pagal paskutinę Lemo knygos dalį, kuri nebuvo įtraukta į Tarkovskio versiją. Paskutinėje knygos dalyje, ką tik grįžęs iš savo misijos kosmose, Kelvinas prisimena nusileidimą Soliaryje. Vizualizuodamas Soliario peizažą, aš panaudojau fotografijų seriją, padarytą simbolisto tapytojo ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 1905 metais Anapoje. Čiurlionio darbams būdingas specifinis erdvės pojūtis, kuriantis begalinės platybės ir beribio laiko įspūdį. Taip nuotraukos įgauna kosminės vizijos ir gilaus vidinio susikaupimo įspūdį. Man pasirodė labai įdomu, kad 1971 metais Andrejus Tarkovskis filmavo tą patį Juodosios jūros Kryme paviršių, norėdamas pavaizduoti paslaptingo vandenyno paviršių“.
Deimantas Narkevičius apie Aplankant Soliarį peržiūrą ŠMC, Vilniuje, 2007 m. birželio 1 – rugpjūčio 12 d.
Genties išnykimas
Videofilmas, 10 min, 2005 m.
 
 
Kelių juodai baltų nuotraukų iš šeimos albumo kratinys, kuriantis vieno žmogaus istoriją. „Pasakojimas“ prasideda 6-ojo deš. pradžioje jaunimo sueigomis, ekskursijomis ir karine tarnyba. Bėgant laikui, situacija tampa vis privatesnė. Atsiranda moteris, vestuvės, vaikas. Istorija baigiasi protagonisto laidotuvėmis. Garso takelis nurodo į scenas: štai bičių dūzgimas, štai kunkuliuojantis vanduo ar girgždančios mėgėjiško teatro scenos grindys. Vienintelė laidotuvių scena, atskleidžiama per seriją panašių nuotraukų, pasirodo visiškoje tyloje. Mirusysis nerodomas, tik gedintieji, skausmingai sustingę žvelgiantys į vietą, kurioje tikriausiai guli kūnas.
Filmas apžvelgia menininko šeimos istoriją ir vaizduoja jo tėvo laidotuves. Menininkas keliose fotografijose pasirodo būdamas vaikas ir jaunuolis. Tačiau autobiografinis elementas filme niekur neakcentuojamas. Viena vertus, pasakojimas šokiruoja mus išėjusio žmogaus sustingusių pėdsakų skurdumu; kita vertus, jis stebina kontakto, kuris užmezgamas su šiuo asmeniu, mastu.
Versta iš Maria Anna Potocka. “This is not what you see…”, Deimanto Narkevičiaus parodos katalogas. Krokuva: Bunkier Sztuki, 2006.
Kartą XX-ame amžiuje
BetaCam, 7 min, 2004 m.
 
 
Filmas be jokio komentaro. Sunku nuspėti kalbą minios, rodomos keliais ilgais kadrais. Mes nežinome, kokioje esame šalyje. Graži vasaros diena, visi pasipuošę ir laimingi. Visi susirinkę kažką gyvai stebi. Pagaliau pasirodo aukštas paminklo postamentas. Ir apšviesta apatinė kojų dalis. Kadre atsiduria sunkvežimis su gigantišku Lenino torsu. Pasigirsta Džiaugsmo šūksniai. Sunkvežimis sustoja minios vidury. Žmonės šoka ant jo ir lipa ant nugalėto torso. Paleolito medžiotojų euforija. Čia laikas apsiverčia; filmas pradeda suktis atgal ir kranas iškelia metalinį kūną virš minios. Ištiesta Lenino ranka siūbuoja įtaigiu susitaikančiu mostu. Atgal judančio krano operatorius meistriškai uždeda paminklą ant izoliuotų jo kojų. Leninas vėl pilnas ir jis dominuoja scenoje.
Gyvenimo vaidmuo
BetaCam SP, 17 min, 2003 m.
 
 
Filmas konstruojamas ypatingai rafinuotu būdu. Subtilus žiniasklaidos melo šlovinimas. Filmo struktūrą sudaro Peterio Watkinso (para-dokumentinių filmų, kuriuose tiesos žymėjimo būdas yra žymiai svarbesnis už patį vaizdo autentiškumą), tuo metu gyvenusio Lietuvoje, pastabos. Watkinsas kalba apie savo filmus, artimą ryšį tarp biografijos ir kūrybingumo ir ypatingą dokumentacijos vaidmenį. Šie subjektyvūs teiginiai atskleidžia priklausomybę nuo kūrybingumo. Šios išpažinties fone pasirodo vienas kitą keičiantys filmuoti vaizdai ir piešiniai: peizažai, rasta filmuota medžiaga, atostogų juosta ir Mindaugo Lukošaičio, kurio sąmoningas modernizmas pasireiškia hyper-konservatyvia realistine maniera, piešiniai. Filmuoto peizažo medžiai išnyksta pieštame peizaže, tačiau visai neprikišamai. Įvairios vaizdavimo priemonės, įvairūs būdai, „užkrečiantys” ir atskleidžiantys tiesą. Ypatingi suvokimo efektai: rodomi dalykai kartais gali būti ir nepamatomi, o atsiranda vaizdai, kurių akivaizdžiai niekas nenorėjo parodyti.
Scena
Super 8 mm, 10 min, 2003 m.
 
 
Šiuolaikinio meno centro Vilniuje (ŠMC) pristatymas. Neva objektyviai, jis pradeda nuo pilno pastato vaizdo ir tada renka detales lėta privaloma seka. Tada interjeras. Stambūs rakursai pranyksta architektūros detalėse. Fone skamba muzika, kuri, atrodo, kaip tik ir remiasi geometrine abstrakcija (fragmentai iš dviejų Lietuvos kompozitorių – modernistų kūrinių). Tada vėl visas pastatas iš išorės, rodomas vis kitoks. Pirmiausia paveikslas pilkame žiemos peizaže su krentančiu sniegu. Kituose kadruose jis ryškiai apšviestas, atskleidžiant spalvas. Matome dvi to paties pastato „būsenas“. Fone trijų epizodiškai kadre pasirodančių žmonių komentarai: ŠMC komandos narė Aneta Raževaitė, ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas ir Vita Zaman, Ibid Projects galerijų Vilniuje ir Londone savininkė. Pastato dvasinė būsena numanoma iš komentuojančio psichologinės būsenos. Šis Šiuolaikinio meno centro Vilniuje pristatymas kuriamas naudojant įvairius dokumentinius triukus, bet preciziškai stengiasi nerodyti jokio meno.
Kaimietis
16 mm, 19 min, 2002 m.
 
 
Filmas „Kaimietis” plėtojamas per dviejų vienas kito nepažįstančių žmonių monologus. Šie monologai priklauso jaunam skulptoriui, filmo herojui, kuris ruošiasi išvažiuoti iš savo šalies, o filmo herojė yra ką tik iš jos išvažiavusi. Abu personažai nėra tipiški ekonominiai ar politiniai imigrantai. Juos sieja bendras naujų patyrimų, naujo kultūrinio konteksto troškimas. Abu jaunuoliai rausiasi po kiekvienam svarbius dalykus, pernelyg nepaisydami linijinio pasakojimo. Vizualinė filmo struktūra kuria šių dviejų dokumentinių pasakojimų vizualią sugestiją, išvis nerodydama pačių pasakotojų. Skulptorius kalba rodydamas paties sukurto nacionalinio herojaus portretą, tuo tarpu jaunos studentės monologą lydi fotografijos – jos pirmų dienų svetimame mieste nuotraukos. Pirmosios kelionės, persikėlimo ir naujų patyrimų refleksijos lyginamos su paliktos vietos, miesto, kurį jie gerai pažįsta, vaizdais; nuo pirmųjų jų išvykimo momentų jis tampa prisiminimų objektu.
Versta iš Jan Mot galerijos leidinio newspaper 39, October 2003, http://www.janmot.com/deimantas_narkevicius/text2.php, atidaryta 20 09 2007.
Lietuvos energija
Videofilmas, 17 min, 2000.
 
 
Filmas „Lietuvos energija" pasakoja Elektrėnų miesto, pastatyto Sovietiniais laikais, istoriją. Filme menininkas naudoja Elektrėnuose, jau XXI a. filmuotą medžiagą: urbanistinius landšaftus, pramogų zonas, elektrinės ir jos interjero detales, interviu su elektrinės darbininkais. Menininkas filme pasitelkė vizualias technikas, kurios specialiai primintų Sovietinės Lietuvos televizijos dokumentikoje naudotas technologijas. Suteikdamas filmuotai medžiagai tapybiškumo estetikos, menininkas tradicinę dokumentiką transformuoja į kur kas poetiškesnę, skvarbesnę ir subjektyvesnę kalbą. Filme susipina septintojo dešimtmečio utopinė ideologija, entuziazmas, darbo klasės angažuotas tikėjimas „šviesia ateitimi“ iš šiandienos perspektyvos. Istorija kuriama naudojant Super 8 juostą, kurios formatas sustiprina nostalgijos pojūtį ir sukuria distanciją su regimu vaizdu.
Legendos išsipildymas
8 mm, 8 min, 1999 m.
 
 
Vienos mergaitės istorija aprėpia neįtikėtinai didelę teritoriją - Kaunas, Vilnius, Izraelis, Varėna, Tadžikistanas, Italija, Latvija, Paryžius, Australija, Toronto, Sibiras, Štuthofas, Los Andželas, Paneriai – platų išbarstytos žydų bendruomenės tinklą. Vis dėlto esminę filmo topografiją sudaro keturios Vilniaus perspektyvos: vaikystės gatvė, mokyklos fasadas, geto kiemas ir Rūdininkų miškas.
Nors filmo pradžioje iškylantys Gediminas ir jo žynys abu yra vyrai, Deimanto Narkevičiaus pagrindinis personažas – moteris. Per jos asmeninę istoriją pasakojama kolektyvinė visos bendruomenės istorija. Vaizdo technikos – šviesos spinduliai, organizuojantys atmintį šiame filme – siūlo interpretuoti filmo laiko tėkmę fotografijos terminais. „Legendos išsipildymas” – tai lyg pagreitintas fotografijos albumo vartymas. Narkevičiaus protagonistė neria į praeitį, kad išgelbėtų ateitį arba kolektyvinį Ateities projektą. Istorija čia neperrašoma, ji – perfilmuojama, tam, kad suteiktų ateičiai racionalumo.
Sudaryta iš Raimundas Malašauskas on Deimantas Narkevičius, Jan Mot galerijos leidinio newspaper 29, November-December 2001 of Galerie Jan Mot, http://www.janmot.com/deimantas_narkevicius/text.php, atidaryta 20 09 2007.
Istorija
35 mm, 7 min, 1998 m.
 
Pasivaikščiojimas pakrante menininkui – pasakotojui sukelia prisiminimus apie šeimą, jo vaikystę, vaizdus iš jų gyvenimo, pilno dramų, už kurias atsakinga istorija. Jis pasakoja istoriją savo žmonai. Ji tęsiama traukinyje; jie su vaiku keliauja į gimtą miestą. Pasakotojas įsijautęs į istoriją, tačiau stengiasi valdytis. Jis akivaizdžiai tapatinasi su tėvo turėtomis problemomis, apraizgytas kitos istorijos, nepaliekančios vietos nepriklausomybei. „Anoje istorijoje” saviraiška galėjo kelti pavojų gyvybei. Pasakotojo istorija persikelia į jo brolio sapną apie jų mirusius tėvus. Istorija baigiasi atšiauriai gražia miško panorama. Gal dar jų tėvas čia dirbtų, jei nebūtų ne laiku „nužudytas istorijos”. Pasakojime nėra jokio patoso, pompastikos ar istorinės prievartos smerkimo. Tėra melancholija ir neišsakytas įsitikinimas, kad žmogus, o ne istorija žymi mūsų pasirinktą kelią.
Versta iš Maria Anna Potocka. “This is not what you see…”, Deimanto Narkevičiaus parodos katalogas. Krokuva: Bunkier Sztuki, 2006.
Europa 54’54 – 25’19
16 mm, 8 min, 1997 m.
 
Kelionė iš Vilniaus į netoli esantį geografinį Europos centrą. Nervingai ir kiek chaotiškai rankomis laikoma kamera seka kelią pro miegamuosius rajonus, senus kvartalus, gyvenamuosius užmiesčio namus ir tada į gamtą, miglotą Centrinės Europos platybę. Retkarčiais menininkas ištaria komentarus, asmeniškai, lyg sau. Jis pasirinko šią kryptį, nes Europa yra jautrus terminas tiek jam, tiek ir jaunai Lietuvos valstybei. Kelio ženklas nurodo į „Europos centrą”: per lauką ir medinį tiltą. Kol kas kelionės tylą pertraukia tik menininko balsas. Dabar kamera „išlipa” ir gaudo gamtos garsus. Medžius, apimtus vėjo. Ėjimą per pievą akmens, simbolizuojančio Europos centrą, link, ironišką ekspediciją egzistencinio simbolio beieškant.
|
|
 | |  |
|
